„Ar gali vaikai patys pasigaminti sau batus?“

Ikimokyklinio ugdymo „Boružiukų“ grupės 3-4 metų vaikai

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Laimutė Lašienė

Vasarą, kai lauke šilta, į grupę atėję vaikai rodo, džiaugiasi avalyne, kuria atėjo apsiavę. Vardina: „basutės“, „kroksai“, „kedai“. Vaikai apžiūrėjo vieni kitų avalynę tai - spalvoti, su užsegimais, lipdukais, raišteliais, blizgučiais įvairūs batai ir basutės.

Iškilo klausimas: Iš ko jie pagaminti? Ar galime mes, grupėje patys pasidaryti sau batus? Iš ko?

Vaikai kalbėjo:

„Gal apsivynioti kojas kažkuo ir bus batai?“. ( Hubertas)

„Iš kaladėlių pastatyti“. (Eva)

„Paklausti pardavėjos Maximoj iš ko padaryti“. (Rugilė)

„Turėti savo“. (Emilija)

O gal pabandykime iš popieriaus? – pasiūlė mokytoja.

Tikslas – pasigaminti sau šlepetes naudojant popierių, išbandyti jų tvirtumą vaikštant grupėje ir lauke.

Priemonės: popierius, žirklės, klijai, spalvoti pieštukai, flomasteriai.

Eiga:

·     Vaizdinės medžiagos peržiūra ir analizavimas – kokie būna batai, kada, kas ir kur juos nešioja.

·     Su vaikais apžiūrėjome draugų avalynę, aiškinomės kokia gali būti jų įvairovė  (guminiai, batukai, šlepetės, basutės, kroksai). Diskutavome kam reikalingi batai, kokio dydžio būna? Ar visi žmonės nešioja batus? Ar skiriasi mergaičių ir berniukų batai?

Vaikai su mokytojos pagalba, apsibrėžė savo abi pėdas, juk batai būna abiem kojom, išsikirpo. Matavo iškirptą formą su savo batu. Įsitikino, kad batai yra skirtingo dydžio, jis žymimas skaitmenimis ant pado. Dauguma vaikų žino skaitmenis 2, 3 – kiekvienas ieškojo kokiais pažymėti jų batai. Kirpo juosteles – jomis sujungė basutės viršų su pėdos dalimi. Klijuojant juosteles pastebėjo, kad jos yra per ilgos ir tada šlepetė nesilaiko ant kojos. Su mokytojos pagalba vaikai matavo pėdos plotį ir klijavo juosteles. Kiekvienas savo šlepetę papuošė pasirinkta gėle, žvaigžde. Batų dydžius užrašėme lentoje, palyginome – kuriems vaikams reikia didesnių batų, kuriems mažesnių. Lauke apsiavę popierinėmis šlepetėmis surengėme lenktynes - kas greičiau atbėgs nepametęs savo batų. Bėgant popieriniai batai krito nuo kojų, kai kam suplyšo; einant per akmenų takelį, mediniu rąstu – spaudė padus.

Išvada:

Iš popieriaus galima pagaminti šlepetes, bet:

·        „jos nepatogios, krenta nuo kojos“ - Vilius

·       „mano suplyšo kai bėgau“ - Emilija

·       „negaliu greitai bėgti“ - Rugilė 

·       „būna didelių ir mažų batų“ - Eva

·       „geriausi  kur mama nupirko“ - Aronas

 

 

Dirvožemio įtaka augalui

 

Veiklų aprašymai

„KAIP IR KUO MARGINO KIAUŠINIUS ANKSČIAU?“

 Ikimokyklinio ugdymo „Žiogelių“ grupės 5-6 metų vaikai.

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Nijolė Skukauskienė.

Margutis nuo seno laikomas gyvybės, derlingo pavasario ir sočių metų simbolis. Senovėje margučių spalvos turėjo ypatingą prasmę. Kiaušinius dailiai išmargindavo natūraliomis priemonėmis.

Prieš Velykas kalbant apie kiaušinių marginimą vaikams iškilo klausimas „Kaip anksčiau žmonės margino kiaušinius?“. Toma papasakojo vaikams kaip namuose su visa šeima margino kiaušinius žolelėmis. Kalbėjomės, diskutavome, aiškinomės, ieškojome natūralių dažymo priemonių.

Priemonės - kietai virti balti kiaušiniai, 3 stiklainiai 0,5 litro, arbatinukas su vandeniu, svogūnų lukštai, špinatai, ciberžolė. bičių vaškas, indelis (kurį būtų galima nuolat kaitinti ant silpnos ugnies) žvakės, į medinį kotelį įtvirtinta metalinė adatėlė su galvute.

Eiga. Į vieną pusės litro stiklainį dėjome geltonojo svogūno lukštų, į kitą -  ciberžoles, į trečią -  špinatus. Kiekviename stiklainyje esančias žoleles užplikėme karštu vandeniu, sudėjome baltus virtus kiaušinius. Sekančią dieną patikrinome kokią spalvą kiaušiniai įgavo. Kiaušinis įdėtas į svogūnų lukštus nusidažė tamsiai oranžine spalva, į ciberžoles - geltona. O kiaušiniai įdėti į špinatus, atrodė labiau purvini negu kad žalsvi. Kiaušinių marginimą vašku išbandėme dalyvaudami edukacinėje veikloje. Indelyje uždėtame ant mažytės ugnies ištirpinome bičių vašką ir laikėme jį, kad neatvėstų. Smeigtuko galvutę mirkėme ištirpintame vaške ir taškavome ant kietai išvirto kiaušinio. Kai vaškas sustingo, kiaušinį dėjome į pasirinktos spalvos dažus. Išėmę vašką nugramdėme.

Priėjome išvados:

·         natūraliai dažyti margučiai  ne visada būna tokios spalvos kaip tikėjomės, bet visada tikrai gražūs;

·         kiaušinis įdėtas į stiklainį su špinatais nenusidažė tikriausiai dėl to, kad mažai įdėjome špinatų lapų;

·         marginant kiaušinius vašku reikia daugiau laiko ir taškuoti reikia greitai, kol vaškas nesustingo.

KIEK VANDENS LAŠELIŲ TELPA ANT MONETOS?

PU „Saulės zuikučių“ grupė, 6 metų vaikai

PU mokytoja Nida Šaparnienė

Tyrinėjant vandens būsenas ir savybes su vaikais išsikėlėme sau klausimą – kiek vandens lašelių galėtų tilpti ant euro cento monetos. Elijus teigė, kad gal 10 tilps, Rugilė manė, gal 20 lašų galėtų tilpti. Internete suradome informacijos, kad ant vieno cento monetos yra pavykę užlašinti net 50 lašų. Kilo diskusija, jei kažkam pavyko  tiek daug lašinti, tai kodėl gi nepabandžius ir mums!

Iškėlėme hipotezę, kad ant monetos galėtume užlašinti daugiau nei 20 lašų vandens.

Hipotezei patikrinti pipetėmis lašinome ant monetos vandens lašiukus, juos skaičiavome ir žymėjome tyrimo lapuose. Bandymą, kartojome keletą kartų, kad gautas rezultatas būtų patikrintas. Po bandymo kaip dera tikram tyrimui braižėme diagramą ir surašėme gautus rezultatus. Juos palyginome ir skirtingomis spalvomis pažymėjome, kam pavyko daugiausiai sutalpinti lašiukų, o kam mažiausiai.

Išvada. Hipotezė pasitvirtino, nes ant monetos pavyko Rugilei užlašinti, net 29 lašiukus. Vaikai pastebėjo, kad lašinant vandenį ant monetos susidarė vandens kalnas, kuris veikia kaip didinimo stiklas, nes padidino skaičių. 

 

KAIP SUKONSTRUOTI AUKŠTĄ PASTATĄ, KAD JIS NENUGRIŪTŲ?

 Grupė PU „Saulės zuikučiai“, 5-6 m.

PU mokytoja Nida Šaparnienė

Minint Sausio 13 su vaikais vyko pokalbiai apie 1991 įvykius Lietuvoje. Klausėme kaip žmonės saugojo ir ginė įvairius pastatus Vilniuje, stebėjome gražiausius Nepriklausomos Lietuvos vaizdus, kurių metu vaikai atkreipė dėmesį į Televizijos bokštą. Kilo diskusija apie jo aukštį, dydį, kas projektavo pastatą, kas jį pastatė, kaip jis nenugriūna toks aukštas ir plonas.

Problema. Paaiškėjo, kad Vilniuje yra buvę dauguma vaikų, tačiau Televizijos bokšto tikrovėje nėra matę. Diskutuojant pokalbis pakrypo, kad tokį bokštą mes galime pabandyti pastatyti grupėje. Tik kaip padaryti, kad jis stovėtų ir nenugriūtų, bent 1 minutę.

Eiga. Bendradarbiaudami komandose ir padėdami vienas kitam planšetėse tyrinėjome kaip atrodo Televizijos bokštas iš arti, iš kokių dalių jis sujungtas. Nusibraižėme brėžinius, skaičiavome aukštus, juos pažymėjome sutartiniais ženklais. Statybai vieni rinkosi ir suko popieriaus lakštus, juos sutvirtino su lipnia plėvele ir klijais. Kiti konstravo iš popierinių rankšluosčių, tualetinio popieriaus ritinėlių. Prireikė ir popierinių lėkščių. Taip grupėje iškilo net keturi televizijos bokštai su gynybinėmis sienomis ir Lietuvos trispalvėmis.

Išvada. Vaikai įsitikino, kad norint pastatyti aukščiausią bokštą, reikia padaryti tvirtą pagrindą, dedant nuo didesnių detalių iki mažesnių, ir mažiausių. Bokšto aukštis nepriklauso tik nuo detalių skaičiaus. Garsiai svarstydami, kaip sužinoti statinių aukštį, visus bokštus dėjo vieną šalia kito – nuo aukščiausio iki žemiausio, taip sužinodami, kuri komanda pastatė aukščiausią bokštą. Labiausiai vaikus nudžiugino tai, kad nors ir bokštai gavosi kreivi, tačiau nenugriuvo nei vienas.