Kaip medžių lapai keičia spalvą?

IU „Boružiukų“ gr. vaikai 4m.

IU mokytoja D. Šarkauskienė

 Situacija Rudenį, medžių lapams pradėjus keisti spalvą, vaikai vis atsinešdavo  jų į grupę, rodydavo vieni kitiems, aptardavo jų spalvas, lygindavo pagal dydį ir formą. Ir visi vieningai nuspręsdavo, kad patys gražiausi lapai yra spalvoti. Iškilo klausimas: o kodėl jie keičia spalvą rudenį ir kaip tai vyksta?

Tikslas Atliekant eksperimentą „Chlorofilo išsiskyrimas“ išsiaiškinti, kad lapuose „gyvena“ ir kitos spalvos.

Priemonės - žali augalų lapai, dubenėliai, didesni akmenukai, dezinfekuojamasis skystis, žirklės, indas, vanduo.

Eksperimento eiga – žirklėmis į dubenėlius sukarpome žalius  augalų lapus. Naudodami akmenis, juos sutriname iki smulkios masės, į kurią pilame vandens ir kelis lašus dezinfekuojančio skysčio .Gautą skystį supilame į indą ir merkiame popierinio rankšluosčio juosteles. Po valandos juosteles ištraukiame ir paliekame džiūti. Stebime atsiradusias spalvas.

Rezultato aiškinimas:  žalia lapų spalva yra iš chlorofilo, kurį lapai naudoja gamindami maistą. Rudenį, dienoms trumpėjant, medžiai jaučia, kad artėja žiema. Kadangi jų lapai neišgyventų šaltomis, tamsiomis žiemos dienomis, medis nusprendžia „paleisti“ lapus. Todėl medis nustoja gaminti naują chlorofilą, tada pasimato kiti lapuose esantys pigmentai- kitos spalvos.

Vaikų mintys:

 Rugilė  „Va pažiūrėkit matau kitą spalvą - geltoną“

Vilius „Man tai čia labiau panašu į oranžinę spalvą“

Aronas „Aš tai matau net rudos spalvos“

Lėja „Dabar žinosiu, kad lapas pats turi kitų spalvų“

Hubertas „Ir jos atsiranda, kai atšąla oras“.

Pasiekimų vertinimas. Vaikai ruošė medžiagas eksperimentui bendraudami ir bendradarbiaudami, tarėsi, kiek kokių lapų reikia sukarpyti, atsargiai elgėsi su priemonėmis, atidžiai stebėjo procesą ir aptarė rezultatus.

 

Kokie grybai auga ne miške?

 Ikimokyklinio ugdymo mokytoja: Inga Čičinskienė

IU „Bitučių“ grupės 4-5 metų vaikai

Situacija. Ruduo – grybų metas. Smagu ir smalsu juos apžiūrėti, aptarti, kaip atrodo, kuo skiriasi vieni nuo kitų, juos liesti, tyrinėti, pauostyti. Su vaikais, žiūrėdami edukacinius filmus, vaikščiodami parke, taip pat atsinešę grybų į grupę susipažinome su jų įvairove. Aptarėme, kaip auga grybai, kas yra grybiena. Taip pat apžiūrėjome grybo dalį per mikroskopą ir išsiaiškinome, kad jie turi sporas, kuriomis dauginasi. Su vaikais kilo mintis užsiauginti grupėje grybą – pelėsį, ir įsitikinti, kad jis taip pat grybas, bet auga ne miške, o namuose.

Tikslas. Sudominti vaikus tyrinėti gamtą, pajusti, pamatyti jos grožį, bei įtvirtinti teorines žinias.

Priemonės. Baltos duonos riekutės, lėkštutės, plastikiniai maišeliai, vanduo.

Darbo eiga. Video medžiagos peržiūra ir analizavimas – kokiomis sąlygomis auga pelėsiniai grybai, kaip jie atrodo, kur jų galima rasti.

Priemonių, darbo eigos ir laukiamo rezultato aptarimas.

Atlikome eksperimentą: Baltos duonos riekeles dėjome į skirtingus indus. Po dvi riekeles sudrėkinome, kitas dvi sudrėkintas įsukome į plastikinį maišelį ir likusias dvi palikome paprastai. Vienus indus pastatėme šiltai, kitus šaltai. Vaikai pastebėjo, kad pelėsinis grybas greičiausiai ir didžiausias užaugo ant sudrėkintų ir į plastikinį maišelį įsuktų riekelių šilumoje. Išsiaiškinome, kad grybams augti reikalinga drėgmė ir šiluma. O ar tikrai pelėsis grybas? Apžiūrėję jį padidinamuoju stiklu ir per mikroskopą pastebėjome sporas. Vadinasi pelėsis tikrai grybas, nes kaip ir miško grybai turi sporas ir jomis dauginasi. Po eksperimento saugiai pelėsį išnešėme į lauką.

 

Pasiekimų vertinimas​. Vaikai skatinami domėtis aplinka, tyrinėti, rinkti informaciją, ją aptarti, išsiaiškinti ir patikrinti eksperimentu. 

 

 

„Ar gali vaikai patys pasigaminti sau batus?“

Ikimokyklinio ugdymo „Boružiukų“ grupės 3-4 metų vaikai

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Laimutė Lašienė

Vasarą, kai lauke šilta, į grupę atėję vaikai rodo, džiaugiasi avalyne, kuria atėjo apsiavę. Vardina: „basutės“, „kroksai“, „kedai“. Vaikai apžiūrėjo vieni kitų avalynę tai - spalvoti, su užsegimais, lipdukais, raišteliais, blizgučiais įvairūs batai ir basutės.

Iškilo klausimas: Iš ko jie pagaminti? Ar galime mes, grupėje patys pasidaryti sau batus? Iš ko?

Vaikai kalbėjo:

„Gal apsivynioti kojas kažkuo ir bus batai?“. ( Hubertas)

„Iš kaladėlių pastatyti“. (Eva)

„Paklausti pardavėjos Maximoj iš ko padaryti“. (Rugilė)

„Turėti savo“. (Emilija)

O gal pabandykime iš popieriaus? – pasiūlė mokytoja.

Tikslas – pasigaminti sau šlepetes naudojant popierių, išbandyti jų tvirtumą vaikštant grupėje ir lauke.

Priemonės: popierius, žirklės, klijai, spalvoti pieštukai, flomasteriai.

Eiga:

·     Vaizdinės medžiagos peržiūra ir analizavimas – kokie būna batai, kada, kas ir kur juos nešioja.

·     Su vaikais apžiūrėjome draugų avalynę, aiškinomės kokia gali būti jų įvairovė  (guminiai, batukai, šlepetės, basutės, kroksai). Diskutavome kam reikalingi batai, kokio dydžio būna? Ar visi žmonės nešioja batus? Ar skiriasi mergaičių ir berniukų batai?

Vaikai su mokytojos pagalba, apsibrėžė savo abi pėdas, juk batai būna abiem kojom, išsikirpo. Matavo iškirptą formą su savo batu. Įsitikino, kad batai yra skirtingo dydžio, jis žymimas skaitmenimis ant pado. Dauguma vaikų žino skaitmenis 2, 3 – kiekvienas ieškojo kokiais pažymėti jų batai. Kirpo juosteles – jomis sujungė basutės viršų su pėdos dalimi. Klijuojant juosteles pastebėjo, kad jos yra per ilgos ir tada šlepetė nesilaiko ant kojos. Su mokytojos pagalba vaikai matavo pėdos plotį ir klijavo juosteles. Kiekvienas savo šlepetę papuošė pasirinkta gėle, žvaigžde. Batų dydžius užrašėme lentoje, palyginome – kuriems vaikams reikia didesnių batų, kuriems mažesnių. Lauke apsiavę popierinėmis šlepetėmis surengėme lenktynes - kas greičiau atbėgs nepametęs savo batų. Bėgant popieriniai batai krito nuo kojų, kai kam suplyšo; einant per akmenų takelį, mediniu rąstu – spaudė padus.

Išvada:

Iš popieriaus galima pagaminti šlepetes, bet:

·        „jos nepatogios, krenta nuo kojos“ - Vilius

·       „mano suplyšo kai bėgau“ - Emilija

·       „negaliu greitai bėgti“ - Rugilė 

·       „būna didelių ir mažų batų“ - Eva

·       „geriausi  kur mama nupirko“ - Aronas

 

 

Dirvožemio įtaka augalui

 

Veiklų aprašymai

„KAIP IR KUO MARGINO KIAUŠINIUS ANKSČIAU?“

 Ikimokyklinio ugdymo „Žiogelių“ grupės 5-6 metų vaikai.

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Nijolė Skukauskienė.

Margutis nuo seno laikomas gyvybės, derlingo pavasario ir sočių metų simbolis. Senovėje margučių spalvos turėjo ypatingą prasmę. Kiaušinius dailiai išmargindavo natūraliomis priemonėmis.

Prieš Velykas kalbant apie kiaušinių marginimą vaikams iškilo klausimas „Kaip anksčiau žmonės margino kiaušinius?“. Toma papasakojo vaikams kaip namuose su visa šeima margino kiaušinius žolelėmis. Kalbėjomės, diskutavome, aiškinomės, ieškojome natūralių dažymo priemonių.

Priemonės - kietai virti balti kiaušiniai, 3 stiklainiai 0,5 litro, arbatinukas su vandeniu, svogūnų lukštai, špinatai, ciberžolė. bičių vaškas, indelis (kurį būtų galima nuolat kaitinti ant silpnos ugnies) žvakės, į medinį kotelį įtvirtinta metalinė adatėlė su galvute.

Eiga. Į vieną pusės litro stiklainį dėjome geltonojo svogūno lukštų, į kitą -  ciberžoles, į trečią -  špinatus. Kiekviename stiklainyje esančias žoleles užplikėme karštu vandeniu, sudėjome baltus virtus kiaušinius. Sekančią dieną patikrinome kokią spalvą kiaušiniai įgavo. Kiaušinis įdėtas į svogūnų lukštus nusidažė tamsiai oranžine spalva, į ciberžoles - geltona. O kiaušiniai įdėti į špinatus, atrodė labiau purvini negu kad žalsvi. Kiaušinių marginimą vašku išbandėme dalyvaudami edukacinėje veikloje. Indelyje uždėtame ant mažytės ugnies ištirpinome bičių vašką ir laikėme jį, kad neatvėstų. Smeigtuko galvutę mirkėme ištirpintame vaške ir taškavome ant kietai išvirto kiaušinio. Kai vaškas sustingo, kiaušinį dėjome į pasirinktos spalvos dažus. Išėmę vašką nugramdėme.

Priėjome išvados:

·         natūraliai dažyti margučiai  ne visada būna tokios spalvos kaip tikėjomės, bet visada tikrai gražūs;

·         kiaušinis įdėtas į stiklainį su špinatais nenusidažė tikriausiai dėl to, kad mažai įdėjome špinatų lapų;

·         marginant kiaušinius vašku reikia daugiau laiko ir taškuoti reikia greitai, kol vaškas nesustingo.

KIEK VANDENS LAŠELIŲ TELPA ANT MONETOS?

PU „Saulės zuikučių“ grupė, 6 metų vaikai

PU mokytoja Nida Šaparnienė

Tyrinėjant vandens būsenas ir savybes su vaikais išsikėlėme sau klausimą – kiek vandens lašelių galėtų tilpti ant euro cento monetos. Elijus teigė, kad gal 10 tilps, Rugilė manė, gal 20 lašų galėtų tilpti. Internete suradome informacijos, kad ant vieno cento monetos yra pavykę užlašinti net 50 lašų. Kilo diskusija, jei kažkam pavyko  tiek daug lašinti, tai kodėl gi nepabandžius ir mums!

Iškėlėme hipotezę, kad ant monetos galėtume užlašinti daugiau nei 20 lašų vandens.

Hipotezei patikrinti pipetėmis lašinome ant monetos vandens lašiukus, juos skaičiavome ir žymėjome tyrimo lapuose. Bandymą, kartojome keletą kartų, kad gautas rezultatas būtų patikrintas. Po bandymo kaip dera tikram tyrimui braižėme diagramą ir surašėme gautus rezultatus. Juos palyginome ir skirtingomis spalvomis pažymėjome, kam pavyko daugiausiai sutalpinti lašiukų, o kam mažiausiai.

Išvada. Hipotezė pasitvirtino, nes ant monetos pavyko Rugilei užlašinti, net 29 lašiukus. Vaikai pastebėjo, kad lašinant vandenį ant monetos susidarė vandens kalnas, kuris veikia kaip didinimo stiklas, nes padidino skaičių.