2021 m. sausio 27 d., trečiadienis

ŽVAKĖS LIEPSNELĖ

           Ikimokyklinio ugdymo „Bitučių“ grupės vaikai

          Ikimokyklinio ugdymo mokytoja: Jolita Sapagovienė

              Advento laikotarpiu vaikai į Ryto ratą susėsdavo prie vainiko su degančia žvakele. Stebėjo liepsnelę, kalbėjosi apie gerus poelgius, gerus darbus. Po to kažkuris iš vaikų arba visi kartu užpūsdavo žvakelę. Kai nepavyko užpūsti iš pirmo karto, o liepsnelė tik sujudėjo, Adomas pastebėjo: „Ugnelė šoka“. Kilo klausimas: kodėl „šoka“ liepsna ir kada ji užgęsta. Vaikai svarstė, ko reikia, kad ugnis užgestų. Vieni sakė, kad reikia stipriau pūsti, kad užgęsta nuo vėjo, kiti – kad galima ugnį užpilti vandeniu. Adelė pasakė, kad liepsną galima uždengti.

              Atlikome eksperimentą. Uždegėme dvi vienodas žvakes ir uždėjome ant jų skirtingo dydžio stiklinius gaubtus. Vaikai spėliojo, kas atsitiks ir smalsiai stebėjo, kaip užgeso viena, o po to ir kita žvakė.

               Padarėme išvadą, kad liepsną galima užpūsti patiems, ją užpučia vėjas, kad ugnelė užgęsta be oro (tai žinojo ir draugams pasakė Adelė). Keletas vaikų atspėjo, kad pirma užges ta žvakutė, kuri apgaubta mažesniu gaubtu.

 


 

 

2021 m. sausio 26 d., antradienis

KAS NUTINKA SNIEGUI KAI...

Ikimokyklinio ugdymo „Žiogelių“ grupės vaikai (3 m.) 

Auklėtojos: Nijolė Skukauskienė, Edita Miškūnienė 

Tikslas – supažindinti vaikus su medžiagų savybių kaita.

Priemonės: sniegas, guašas, vanduo, purkštukai, antrinės žaliavos.

Apgaubus žemę puriu sniegu, prasidėjo smagios akimirkos lauke. Sniego baltumas, kaip tas popieriaus lapas. O gal pavyks piešti ir ant sniego?

 Atsinešėme  į grupę sniego. Vaikai pabandė ant jo piešti teptuku ir akvarele. Nutarėme išbandyti piešimą su purkštukais ant sniego lauke.

Pradėjome ruošti dažus piešimui ant sniego. Vaikai į vandenį pylė guašą, maišydami stebėjo kaip keičiasi vandens spalva.

Lauke purkšdami spalvotą vandenį ant balto, lyg popieriaus lapas sniego, vaikai stebėjo paliekamus dažų pėdsakus. Likusį nuspalvintą vandenį supylėme į ledų šaldymo formeles ir kitas panaudotas pakuotes. Į  penkis indelius dar vaikai įdėjo pagaliukus, o į tris – kankorėžius. Indelius iki rytojaus palikome lauke. Artėjo šalta naktis, įdomu, ką rasime?

Sekančią dieną indelius su spalvotu vandeniu, kuriuos palikome lauke, atnešėme į grupę. Vaikai apžiūrinėdami spalvotus ledukus, išimtus iš indelių, nustatė pakitimus.

Toliau tyrinėdami sušalusio spalvoto vandens savybes vaikai išbandė skirtingą piešimą. Bandė spalvinti nespalvotus ledo gabaliukus, spalvotais ledukais piešti ant balto lapo, o vėliau ant balto panaudoto pakavimo porolono. Su juo vaikai surado ir kitus veikimo būdus.

Nuspalvintą sniegą ir likusius spalvoto ledo gabaliukus sudėjome į kibirėlį ir stebėjome kas jam nutiks.

Sekančią dieną Radvilas U. atsinešė iš namų padėkle užšaldytą vandenį. Vaikai lietė jį, glostė, bėrė ant jo druską ir stebėjo kas vyksta. Jie pastebėjo, kad toj vietoj kur pabėrė druskos ledas pasidarė šiurkštus.

Vaikai padarė išvadas:

·         kai šilta sniegas  ir ledas ištirpsta;

·         sniegas ištirpo greičiau;

·         kai jvandenį sušaldai jis pavirsta į ledą;

·           kad teptuku ant minkšto sniego piešti sunku, spalvos „dingsta, pasislepia“, jos pasimato kai „purtai“ teptuką;

·         lengviausia dažus ant sniego purkšti.

Vaikų mintys:

–Sniegas minkštas. Pieštukas nepieš, – pastebėjo Toma.

–Reikia piešti su spalvom, – pasiūlė Radvilas T.

–Vanduo spalvinasi, – džiaugsmingai šūktelėjo Markas, maišant vandenį su akvarėle.

–Vandeniui bus šalta, – nuliūdusi pasakė Kamilė V., auklėtojai nešant formeles su spalvotu vandeniu į lauką.

–Kieta spalva, – įvertino Markas, paėmęs leduką.

–Pučiu, kad sušiltų, – paaiškino savo bandymą sušildyti ledą Dorotėja, pūsdama šiltą orą iš burnos į sušalusį nudažytą vandenį.

–Ledas, begėdis, sušaldė kankorėžį, – įžvelgė Radvilas U.

–Apklojau ir nešalta, – pademonstravo Kamilė V., susukusi ledą į poroloną.

–Ant pakalono (=porolono) geriau, – nustatė Karina, braukydama porolonu spalvotą ledo gabalėlį.

–Ledas tirpsta, tip-tip, – padarė išvadą Radvilas T., laikydamas iškeltoje rankoje spalvoto ledo gabalėlius, susuktus į poroloną ir atidžiai stebėdamas kaip kapsi ištirpusio ledo lašai.

–Žiūrėkit, va, ištirpo! – sušuko Radvilas T., - pastebėjęs kibire vandenį.


 

 

2021 m. sausio 22 d., penktadienis

KIEK SVERIA AKMENĖLIS?

  PU „Pelėdžiukų" grupės vaikai, 5-6 metai

Auklėtoja Albina Kasparienė

            Akmenėlio pasaka. Gvildendami temą vaikai  kūrė istoriją ant akmenų: nupiešė herojus, jų nuotykius, veiksmus. Kūrė bendrą pasakojimą apie Puntuko akmenį. Aiškinosi ar akmuo yra gamtos kūrinys ar sukurtas žmogaus. Dėliojo akmenėlius ir ant jų išraizgė nenutrūkstamą liniją. Akmenukus sumaišę vėl sudėliojo liniją iš naujo. Surengėme turnyrą ir sekėme laiką, kuris sudėlioja nenutrūkstamą liniją greičiausiai. Laimi draugystė. Pasigaminome laikrodį iš akmenėlių ir pagaliukų. Pagal skirtingus požymius sudarė aibę iš 7 akmenų, tikslino skaičiaus sandarą iš mažesnių , skaičių rašymo kryptį. Lygino akmenukus lengvesnis – sunkesnis. Sudėlioti nuo mažiausio iki didžiausio, ir atvirkščiai.

Vaikų mintys:

-Ar gali trys maži akmenukai sverti tiek pat kaip šis didelis? (Jokūbas)

-Žinoma gali, čia kaip su pinigais, dešimt centų gali būti ir viena moneta, ir kelios. Pavyzdžiui penkios ir penkios bus dešimt. (Adomas)

- O kaip mes galim įsitikinti (auklėtoja)

-Galim pasverti, mes gi turim dvejas svarstykles.(Matas)

-O jos vienodai sveria?(Arijus)

Problema- įsitikinti ar elektroninės ir paprastos svarstyklės  sveria vienodai?  Ir ar gali keli mažesni akmenukai sverti tiek pat kiek vienas

Tikslas- gretinti, grupuoti, klasifikuoti daiktus, apibendrinti elementarią informaciją, daryti išvadas.

Išvada- išsiaiškinome su vaikais, kad daiktų svoris nepriklauso nuo jų kiekio. Vienas daiktas gali sverti tiek pat kiek trys. Nepriklausomai nuo svarstyklių ar tai mechaninės ar elektroninės, svoris nesikeičia.  


 

2021 m. sausio 15 d., penktadienis

,,Emocijų veidrodis “

 Ikimokyklinio ugdymo ,,Kiškučių“ grupės vaikai (4-5 metai).

Auklėtojos: Daiva Šarkauskienė ir Meilutė Kvedaravičienė

Vieną rytą auklėtoja pastebėjo, jog viena mergaitė linksma ir smagi, atėjusi į darželį, vėliau nuliūdo. Paklausus, kas atsitiko, ji atsakė: ,,Man užėjo liūdesys“.

Įprastose situacijose keturmečiai vaikai geba atpažinti  ir pavadinti savo jausmus.

 Pakvietėme vaikus, tyrinėti savo kūno pokyčius, veikiant skirtingoms emocijoms.

Tikslas- skatinti vaikus tyrinėti ir pažinti savo ,,kūno kalbą“, išgyvenant įvairias emocijas.

Veikla ,,Emocijų lėkštutės“.

Priemonės: vienkartinės lėkštės, ledų pagaliukai.

Vaikai veikdami su šiomis priemonėmis, įsitikino, kad skirtingos emocijos atpažįstamos iš veido mimikos, balso intonacijos, kūno pozos: pakeltų ar surauktų antakių, nuleistų pečių, primerktų akių. Pasitelkę smėlio laikrodį, vaikai stebėjo, kiek laiko galima ,,išlaikyti“ vieną ar kitą emociją.

Gabija: ,,Labai sunku ilgai būti susiraukus-paskausta kakta.“

Akvilė: ,,Aš nežinau, kodėl man rieda ašarytės“.

Veikla: ,,Žaibo greitis“

Priemonės: veido kontūras ir veido dalys iš linoleumo.

Vaikų veikla.  Vaikai ant veido maketo sukinėdami lūpas ir antakius, įsitikino, kad nuotaiką galima pakeisti ,,žaibo greičiu“. Aplikacija ,,Skirtinga mano nuotaika“ .

Mingailė: ,,Man tai būna ,,biški“ liūdna, paskui būna ,,biški“ gerai.“

Adas: ,,Kai man linksma aš šokinėju“.

Išvada: Stebėdami save ir draugus vaikai atpažino emocijas, suprato, kad per dieną juos aplanko daug skirtingų emocijų (nuotaikų).

Pasiūlymai veikloms: ,,Emocijų konservai“. Nuotaikų piešimas ant sniego. Emocijų lėlės.



 

 

Kodavimo veikla ,,Žingsnis po žingsnio“

 Ikimokyklinio ugdymo ,,Kiškučių“ grupės vaikai (4-5 metai).

Auklėtojos: Daiva Šarkauskienė ir Meilutė Kvedaravičienė

Tikslas- supažindinti vaikus su kalbos kodavimo procesu, jį panaudoti žaidžiant matematinius žaidimus.

,,Kiškučių“ grupės vaikai eidami į prausyklą žingsniuoja vingiuota raidžių gyvatėle.

Auklėtoja klausia:

-Gal galime rasti kitokių būdų keliauti?

Vaikai išsakė savo įžvalgas: galime eiti tiesiai, atgal, į šoną (šalį),žemyn galva su rankomis, atbulomis. Taip patys vaikai padarė išvadą, kad galima keliauti kryptingai, įvairiomis kryptimis.

Auklėtojos supažindino vaikus su žingsnių kodavimo sistema.

 Pirmiausia, vaikai pabandė keliauti su medinėmis sagutėmis,  nuo paveikslėlio iki paveikslėlio, popieriaus lape. Klausydami žodinių nurodymų, jie savo sagutes ,,vedė“ nurodyta kryptimi: pirmyn, atgal, kairėn, dešinėn-skaičiuodami žingsnelius.

 Įtvirtinę šias žinias, vaikai ėmėsi sudėtingesnės veiklos-žaidė su išmaniosiomis bitutėmis Bee-Bot. Išmatavę, pamatė, kad bitutė nuo vieno paveikslėlio centro iki kito paveikslėlio centro, kiekvienu savo žingsniu nukeliauja lygiai 15 cm. atstumą, bei gali pasisukti kampu. Bitutė, atlikusi užduotį,  informuoja šviesos ir garso signalu. Vaikams patiko ,,kurti‘ bitutės keliones. Stebėdami draugus, vaikai įsitikino, kad bitutei pasiekti tikslą, yra įvairių (keletas) kelių.

Vaikų kalba:

-Eiti galima tiesiai, paskui pasisukti ir vėl eiti tiesiai ir vėl pasisukti (Gabija).

-Jei nori nueiti į mišką reikia žiūrėti į žemėlapį -ten nubraižytas kelias. (Akvilė)

-Kai žaidžiam su“ bitute“ reikia skaičiuoti žingsnius, taip gali nueiti, ten kur nori. (Mingailė)