Druskos ir ledo eksperimentas

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja: Inga Čičinskienė

IU „Bitučių“ grupės 5 metų vaikai

Situacija. Žiema – tai labai gražus ir smagus laikas, ledas, sniegas, smagios veiklos. Kai mokytoja atėjo į darbą, vaikai pastebėjo jos batus.

Gabrielis: O kodėl tavo batai balti?

Visi kartu išsiaiškinome, kad tai nuo druskos. Vaikai pasakojo, kad yra matę, kaip ant nuvalytų šaligatvių, kelio važiuoja sniego valytuvai ir barsto ž su druska.

Kilo klausimas, kodėl naudoja druską ledui tirpdyti ant šaligatvių ir kelių? 

Tikslas. Eksperimento metu išbandyti, stebėti  ir išsiaiškinti druskos ir kitų maisto medžiagų poveikį ledui.

Priemonės:  Ledo kubeliai, valgomoji druska, cukrus, pipirai, virtuvinės svarstyklės, lėkštutės, chronometras, šaukštelis matavimui.

Darbo eiga. Video medžiagos apie kelių ir šaligatvių peržiūrą žiemos metu peržiūra ir analizavimas. Ledo kubelius pasveriame, užrašome jų svorį ir sudedame į keturias lėkštutes. Pasveriame po šaukštelį druskos, cukraus ir pipirų. Ant pirmo kubelio užpilame šaukštelį druskos, ant antro šaukštelį cukraus, ant trečio kubelio šaukštelį pipirų. Ant ketvirto kubelio nepilame nieko.  Nustatome chronometrą ir palaukiame 5 minutes, kad pamatytumėme poveikį. 

Priemonių, darbo eigos ir laukiamo rezultato aptarimas.

 Eksperimento rezultatai. Eksperimente kaip kontrolė buvo laikomas paprastas ledo kubelis. Po 5 minučių greičiausi tirpo ledo kubelis ant kurio buvo užpiltas šaukštelis druskos. Ledo kubelis ant kurio buvo užpiltas cukrus irgi tirpo, bet ne tiek daug kaip su druska. Ledo kubelis su pipirais beveik netirpo. Taip pat labai mažai tirpo ir kubelis be jokių priedų. Nuo ledo kubelių nuvalėme druską, cukrų, pipirus ir vėl juos pasvėrėme. Padarėme išvadas, kad greičiausiai ledą tirpdo druska. Todėl kelius ir šaligatvius barsto žvyro ir druskos mišiniu.

Gabrielius: O jeigu pabarstytų pipirais?

Gabija: Pipirai labai brangūs.

Gabrielis: O jeigu barstytų cukrumi, būtų saldu.

Augustas: Negalima valgyti ledo ir sniego, nešvaru.

Nojus: Skanus vanduo su cukrumi

Patricija: Man skaniausia su druska. 

 

ŽIEMOS STEAM‘UKAS

IU „Drugelių“ grupės 2 metų vaikai

IU mokytoja: E. Miškūnienė

Tikslas – Sužinoti ar sniegas yra švarus, ir ar galima jį laižyti ir valgyti.

Priemonės: Sniegas, kastuvėliai, kibirėlis, padidinamieji stiklai.

Hipotezė: Sniegas yra baltas, purus, šaltas kaip ledai, todėl atrodo patrauklus, lengvai paimamas, patogus įsidėti į burną, skanus ir yra valgomas.

Problema: Suaugusieji neleidžia ne tik valgyti sniego, bet net ir palaižyti. Vaikai nesuprasdami kodėl tai daryti draudžiama, bando sniego paragauti paslapčia.

Veiklos: Lauke, stebėdami sniegą per padidinimo stiklą, vaikai bandė surasti nešvarumus. Toks sniego tyrinėjimas, ugdytinių neįtikino, kad sniegas nešvarus ir jo į burną dėti negalima.

Pasiūlėme atlikti kitą eksperimentą. Išsinešę į lauką kastuvus, vaikai į kibirėlį įsidėjo sniego. Kibirėlį su sniegu, grupėje palikome ant palangės iki vakaro. Kibirėlyje, kuriame sniegas jau pradėjo tirpti, vaikai su padidinimo stiklu ir be jo, jau aiškiai pastebėjo žolės šiaudelius, lapų trupinėlius ir smėlio smilteles. Sekančios dienos ryte, kibirėlyje vaikai rado vandenį, o ant dugno nusėdusius nešvarumus. Užduodant kritinius klausymus, vaikai mąstė ir aktyviai atsakinėjo.

Išvada: Eksperimentuodami ugdytiniai įsitikino, kad sniego laižyti ir valgyti nevalia, nes pasak vienos mergaitės pastebėjimo, sniege yra daug mikrobų. Kita draugė dar patikslino, kad valgomas yra maistas.

Vaikai, atlikdami eksperimentą, taip pat pastebėjo, kad sniegas, kurį suspaudę kibirėlyje atnešė iš lauko, buvo kietas. Pastovėjęs šiltai, sniegas ištirpo ir liko vanduo.

P. S. Tėvai buvo nustebę ir tuo pačiu laimingi, kad kiekvieną kartą išėjusi į lauką dukra pasako, kad sniego į burną dėti negalima, nes yra daug mikrobų.

 

 

Stiklinė iš ledo

Grupė “Boružiukai” ( 4-5 m.)

IU mokytoja L. Lašienė

Situacija: grupėje su vaikais aiškinomės kokie gėrimai sveiki ir kokių gerti kuo rečiau. Vaikai vardino: sultys, kakava, pienas, arbata. Prisiminėme, kad vasarą rinkome vaistažoles, iš kurių sveika virti arbatą. Nusprendėme gerti čiobrelių arbatą. Mergaitės dengė stalą: dėliojo servetėles, šaukštelius ir vienkartines popierines stiklines, bet...jų neužteko visiems vaikams. Pasitarę kitiems draugams išdalino vienkartines plastikines stiklines.

* Geriant arbatą diskutavome – ar gali būti stiklinės ne tik iš popieriaus (vienkartinės), plastikinės, bet ir pagamintos iš kitokių medžiagų?

Vaikai kalbėjo:

Emilija - „Namie aš irgi turiu indelių, ne indeliai, bet ten stiklinės, iš jų galima gerti viską“.

Vilius „Virtuvėlėj matėt, yra medinės mažos stiklinės“.

Ąžuolas – „O gal iš popieriaus suklijuoti?“

Hubertas – „Taigi sušlaps ir bus viskas...“

Atilė – „Stiklinės būna iš stiklo baltos, jos „matomos“.

 

Kilo mintis šaldant vandenį pabandyti pasidaryti stiklines.

Tikslas: Eksperimentuojant su skirtingo dydžio plastikiniais indais, šaldant vandenį, iš ledo išgauti stiklinės formą.

Priemonės:  vanduo, spalvotas vanduo, skirtingo dydžio plastikiniai indai, mediniai iešmeliai, pipetės, padėklai, ąsotis, popierinis rankšluostis.

Atlikta veikla: apžiūrėjome stiklines, jos įvairios: aukštos ir žemos, plačios, mažos. Aukštį matavo naudodami medinius iešmelius, pastatę šalia lygino vieną stiklinę su kita, rinkosi kokį dydį darys. Buvo du pasirinkimo variantai: vieni vaikai vandenį pylė į plačius vienkartinius puodelius, į juos įstatė vienkartines stiklines, tuščios stiklinės virto. Ką daryti? – įpylė spalvoto vandens, tada stiklinės puodelyje stovėjo. Kiti vaikai į mažesnes formas pripylę skaidraus vandens, uždengė jas dangteliu. Vandens reikėjo pilti tiek, kad uždėjus dangtelį jis neišsilietų. Formas su vandeniu per naktį šaldėme.

Problemos sprendimas:

Prieš išimant iš formų sušalusį ledą, pasiruošėme: į vonelę pripylėme šilto vandens, padėjome padėklus, medinius iešmelius, medinius šaukštus, popierinį rankšluostį, pipetes.

Išimti iš formų ledą, vaikai ėmėsi skirtingų sprendimo būdų: vieni lašino vandenį ant ledo stiklinėje, kiti stebėjo draugus, dar kiti formas merkė į indą su šiltu vandeniu, apvertę formą daužė dugną.

Rezultatas:

Mažesniuose induose, išėmus iš formos, ir nuėmus dangtelį gavosi stiklinė. Vaikai pipete lašino spalvotą vandenį, vanduo laikėsi kaip tikroje stiklinėje. Kitiems - iš didesnių puodelių vidurio išėmus stiklines su vandeniu, stiklinės forma nesigavo -  liko ledo rėmas be dugno, lašinant vandenį jis išbėgo į padėklą.

Po vienos valandos ledo rėmai be dugno ištirpo; mažos ledo stiklinės ištirpo po dviejų valandų.

Išvada: kad gautųsi stiklinė su dugnu, nereikia dėti kitos stiklinės iki indo į kurį dedam dugno, užteka įdėti dangtelį su „nosyte“.

Palyginimas.

Vaikai:

·         „Iš ledo stiklinės ištirpo“ – Eva

·         „Tikros stiklinės netirpsta, tik sudūžta jei krenta ant žemės“ – Vilius

·         „Bet jei kaip pas mus yra, iš plastiko tai nesuduš“ - Lėja

·         „Ledo stiklinės mažos ir šaltos, krenta kai imi“ – Aronas