Grupė PU „Saulės zuikučiai“, 5-6 m.
PU
mokytoja Nida Šaparnienė
Minint
Sausio 13 su vaikais vyko pokalbiai apie 1991 įvykius Lietuvoje. Klausėme kaip
žmonės saugojo ir ginė įvairius pastatus Vilniuje, stebėjome gražiausius
Nepriklausomos Lietuvos vaizdus, kurių metu vaikai atkreipė dėmesį į Televizijos
bokštą. Kilo diskusija apie jo aukštį, dydį, kas projektavo pastatą, kas jį
pastatė, kaip jis nenugriūna toks aukštas ir plonas.
Problema. Paaiškėjo,
kad Vilniuje yra buvę dauguma vaikų, tačiau Televizijos bokšto tikrovėje nėra
matę. Diskutuojant pokalbis pakrypo, kad tokį bokštą mes galime pabandyti
pastatyti grupėje. Tik kaip padaryti, kad jis stovėtų ir nenugriūtų, bent 1 minutę.
Eiga. Bendradarbiaudami
komandose ir padėdami vienas kitam planšetėse tyrinėjome kaip atrodo Televizijos
bokštas iš arti, iš kokių dalių jis sujungtas. Nusibraižėme brėžinius,
skaičiavome aukštus, juos pažymėjome sutartiniais ženklais. Statybai vieni
rinkosi ir suko popieriaus lakštus, juos sutvirtino su lipnia plėvele ir
klijais. Kiti konstravo iš popierinių rankšluosčių, tualetinio popieriaus
ritinėlių. Prireikė ir popierinių lėkščių. Taip grupėje iškilo net keturi televizijos
bokštai su gynybinėmis sienomis ir Lietuvos trispalvėmis.
Išvada.
Vaikai įsitikino, kad norint pastatyti aukščiausią bokštą, reikia padaryti
tvirtą pagrindą, dedant nuo didesnių detalių iki mažesnių, ir mažiausių. Bokšto
aukštis nepriklauso tik nuo detalių skaičiaus. Garsiai svarstydami, kaip
sužinoti statinių aukštį, visus bokštus dėjo vieną šalia kito – nuo aukščiausio
iki žemiausio, taip sužinodami, kuri komanda pastatė aukščiausią bokštą.
Labiausiai vaikus nudžiugino tai, kad nors ir bokštai gavosi kreivi, tačiau
nenugriuvo nei vienas.
