“Piešiame kitaip”

Ikimokyklinio ugdymo “Boružiukų” grupės vaikai 3-4 m.

Auklėtojos Laimutė Lašienė, Daiva Šarkauskienė

Dažniausiai vaikai piešia grupėje, naudodami popierių, pieštukus, vaškines kreideles. Pasiūlėme jiems patiems pasigaminti dažus ir išbandyti kitokį piešimą - lauke, naudojant netradicines piešimo priemones.

Veiklos tikslas - išmokti patiems pasigaminti dažus, išbandyti kitokius, netradicinius piešimo būdus, ugdyti emocinį, estetinį jautrumą.

Ugdytiniai, padedami auklėtojų, gaminosi dažus. Vienus dažams gamindami vaikai karpė įvairių spalvų krepinį popierių, merkė jį į indelius su vandeniu. Vanduo nusidažė ryškiomis spalvomis. Kitus dažus gamino vienodo dydžio indeliais matuodami ir pildami lygiomis dalimis smėlį, krakmolą. Į gautą tirštą masę pylė vandens, dėjo susmulkintos spalvotos kreidos, smulkių augalų sėklų. Pasigaminę dažus ir jais piešdami, vaikai įsitikino, kad dažai iš krepinio popieriaus yra labai ryškūs, skysti, o dažai iš smėlio, krakmolo, kreidos, augalų sėklų - neryškūs, tiršti. Su skystais dažais vaikai kūrė paveikslą ant drobės sprogdindami dažų pripiltus balionus. Sprogus balionams, dažai ištykšta ant drobės, nudažydami ją nuostabiomis ryškiomis spalvomis. Tirštais dažais teptukais vaikai piešė ant labai ilgos popieriaus juostos, ištiestos ant šaligatvio. Padedant auklėtojoms, matavo popieriaus juostos ilgį - skaičiuodami šaligatvio plyteles. Juostos ilgis lygus 51 šaligatvio plytelei. Palyginome: didelio piešimo sąsiuvinio lapo ilgis – viena šaligatvio plytelė. Kuris piešinys ilgesnis? Akivaizdu – 51 šaligatvio plytelė.

Vaikų kalba

Odilė: „Negalvojau, kad kai dursiu į balioną, išeis piešinys”.

Elijus: „Gavosi ilgas ilgas dažų takelis”. Čia vadinasi purvo piešinys”.

Vytenis: „Ant teptuko daug trupinių, man negražu. Balionus sprogdinti – geras!”

Dominykas: „Kaip sprogo balionas net ir man ant kelnių atsirado keli taškeliai. „Apsprogdino“ ir mane.“

 

„Piešiu savo nuotaiką“

 

Ikimokyklinio ugdymo „Boružiukų“ grupės vaikai 3-4 m.

Auklėtoja Laimutė Lašienė

Ryte į grupę atėjusi mergaitė, prie savo nuotraukos pakabino liūdnos veido išraiškos paveikslėlį.  „Aš būsiu tokia dabar“ – pasakė priėjusiems vaikams.                                           

 Auklėtoja paklausė: „Tai gal tavo nuotaika bloga?“

 „O kas yra nuotaika?“ – paklausė Odilė.            

Tikslas – stebint savo atvaizdą veidrodyje rodyti įvairias mimikas, atspindinčias įvairias nuotaikas ir jas nupiešti.   

Aiškinomės kaip jaučiasi linksmas, liūdnas, supykęs draugas. Šias veido mimikas vaikai rodė veidrodyje. Pasiūliau pažvelgti į veidrodį ir nupiešti kokį matai jame save, savo nuotaiką. Vaikai, žiūrėdami į veidrodį, noriai piešė save besišypsantį, linksmą.

Išvada. Kitokių priemonių naudojimas žadina vaikų pažinimo džiaugsmą. Emocijas pažinti galima kalbantis, išreiškiant piešiniu.

Vaikų kalba

Luknė: „Matosi mano didelė burna, nes noriu juoktis“

Dominykas: „Aš gražus ir akys mano kaip mamos“

Rugilė: „Mano dantys matosi, nes kai linksma taip atrodau“

 

 

„Kas nudažo sriubytę?“

Ikimokyklinio ugdymo „Žiogelių“ grupė vaikai (3 m.)

Auklėtoja Nijolė Skukauskienė

Pastebėjome, kad vaikai nuėję pietauti ir pamatę burokėlių sriubą, labai apsidžiaugia.   Jie ją vadina „raudona sriubyte“ . Pasiteiravome vaikų, ar jie žino kas sriubą nudažė raudonai. Kilo idėja atlikti su vaikais eksperimentą ir išsiaiškinti nuo ko priklauso sriubos spalva.   

Priemonės: morka, burokėlis, tarka, dvi vienkartinės skaidrios stiklinės,  lėkštė, vienkartiniai šaukštai, ąsotis su vandeniu.    

Kad vaikai greičiau pamatytų rezultatą, kaip ir kokia spalva dažo morka, mes nutarėme ją sutarkuoti. Sutarkuotą morką ir supjaustytą burokėlį vaikai dėjo į stiklines ir ant viršaus pilė vandenį.

Eksperimento metu vaikai tarkuodami morką, pastebėjo, kad reikia ją ne tik įdėti į tarką, bet ir tarkuojant paspausti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad stiklinėje, kurioje buvo burokėlis, vanduo nusidažė greičiau.

Vaikai padarė išvadą, kad morka nudažo sriubą oranžine spalva, o burokėlis raudonai.

 

,,DUONOS KELIAS PAS MUS ANT STALO”

 2020-10-05 iki 2020-10-09

Ikimokyklinio ugdymo ,,Lašiukų” grupės vaikai ( 4-5m.)

Auklėtojos: Viktorija Liachovičiūtė, Karolina Kepenytė-Ragauskienė.

 Vaikams valgant valgykloje  Simas paklausė: - ,,O kaip atsiranda duona?”, Emiliui pasakius, kad duoną perkame parduotuvėje, Gabrielius pasakė, kad reikia traktoriaus! O Kamilė pridūrė: - ,,Reikia ir didžiulo kombaino!”. Prasidėjus vaikų diskusijai, aiškinomės kokį kelią ,,nukeliauja” duona, kol atsiranda ant mūsų stalo. Žiūrėdami vaizdines medžiagas, tyrinėdami kviečių ir rugių grūdelius, juos lygindami, sužinojome iš kokių miltų gali būti kepama duona.

 Nusprendėme patys išsikepti duonelę, tačiau kitokią - saldžią. Ruošiant duonos tešlą, nusprendėme eksperimentuoti ir į ją įdėti bananus, tai vaikams leido sužinoti, kad duona gali būti ne tik juoda, pagardinta su daržovėmis ar sėklomis, bet ir saldi, tačiau be cukraus. Maišydami bananų duonos tešlą, vaikai skaičiavo kiek reikia šaukštų miltų, pjaustė bananus, skaičiavo jų riekeles. Kepdami duoną, vaikai išsiaiškino, kad norint jog kepinys būtų pūstas, reikia įdėti stebuklingų miltelių (kepimo miltelių), kurių dėka mūsų kepiniai būna dideli kaip ,,debesys” – pavadino Kotryna.

 Veiklų metu vaikai patys bandė piešti savo duonos kepaliukus, juos kirpo, darė jiems krepšelius. Verdami siūlus krepšeliams, lavino smulkiąją motoriką.  Apžiūrėdami popierinius draugų duonos kepaliukus, vardindami pasirinktas spalvas, vaikai išsivaizdavo kokio skonio galėtų būti kito draugo duona.  Žaidžiant žaidimą ,,Duonos kepaliukas ant draugo nugaros”, vaikai dar kartą įtvirtino duonos atsiradimo žingsnius.

 Vaikų mintys po duonos paruošimo:

,,Daug darbo su duona”  - pasakė Jokūbas.

,,Nebus miltų, nebus duonos” – suprato Patricija.

,,Svarbiausia grūdai” – padarė išvadą Gabrielius. 

 

„VASAROS ŠEŠĖLIŲ ŠĖLSMAS“

 Ikimokyklinio ugdymo „Boružiukų“ ir „Kiškučių“ grupių vaikai (4m.)

Auklėtoja Daiva Šarkauskienė

                  Eidami darželio koridoriumi, vaikai pastebėjo, jog kartais juos seka šešėlis. Vaikai paklausė iš kur jis atsiranda ir kodėl jis toks didelis? Todėl stebėdami, veikdami ir atlikdami bandymus aiškinomės:  kaip susidaro šešėliai, ar visi daiktai juos turi, kaip kinta šešėlio dydis saulei judant dangumi.

 Veikdami ir eksperimentuodami  vaikai išsiaiškino, kad visi apšviesti kūnai turi šešėlį; šešėlis pradingsta, jei kūno neapšviečia saulės šviesa. Ugdytiniai spėjo, stebėjo, matavo ir fiksavo, kada draugo šešėlis būna ilgesnis- dieną ar pavakary. Užfiksuotas veiklos rezultatas – šešėlis didesnis būna pavakary.

Veiklų metu statydami įvairaus dydžio blokelių bokštus tyrinėjome jų šešėlių įvairovę, piešėme ir apipavidalinome savo šešėlį, žaidėme žaidimą „Šešėlių medžiotojas“, kūrėme kūno judesių šešėlius. 

„Mano šešėlis - tai aš pati“,- suprato Gytė.

„Nėra saulytės - nėra ir šešėlio“, - Elijaus išvada.

„Šešėlis juda taip pat, kaip aš“, - Rusnė.